Dvasiškai Pabudusių mintys apie Pabudimą



Kas tas Pabudimas?

 (Aldona iš Kauno aprašo, kaip pasikeitė jos gyvenimas po Dvasinio pabudimo- /Ištrauka/)

<...Na o kas gi pasikeitė? Kas tas Pabudimas?

 Trumpai aš tai galėčiau įvardinti taip: Pabudimas- tai tiesiog noras paprasčiausiai gyventi. Gyventi ir mėgautis tuo gyvenimu, kiekviena jo akimirka ir minute, kokia ji bebūtų, ką tuo momentu tu bejaustum. Kiekvieną akimirką būti čia ir dabar (kitaip dabar netgi nesigauna)... kartais tai netgi komiškų problemų sukelia, nes virtuvėj dažnai puodai prisvyla ir ‚išbėga‘, nes štai kažkur nuėjai, nukreipei savo žvilgsnį ir jau kažką kitą esi bedaranti, o vargšai puodai užmiršti... Bet tai nepykdo, nenervina, kaip anksčiau. Tiesiog paimi, išvalai, sutvarkai... Esi visa tame, ką darai, kur žiūri tuo momentu. Gali valandų valandas mėgautis dangumi plaukiančiais debesimis, krentančiomis baltomis snaigėmis, ‚tirpti‘ iš palaimos nuo lietaus barbenimo į stiklą, nuo paukščių čiulbėjimo, net nuo paprasčiausio varnos karksėjimo... Anksčiau man varnos karksėjimas kažkokį nerimą, nykumą, baugumą sukeldavo, o dabar toks savas ir mielas tas garsas...

Pabudimas, - tai, kai matai,  kad aplinkinis pasaulis be galo gražus. Jis niekuo nepasikeitęs, lygiai tas pats kaip ir anksčiau, bet kartu kažkoks kitoks. Kaip naujas... Ryškios, sodrios spalvos, pilnas įvairių garsų, kurių anksčiau net negirdėdavau, kvapų, kurių anksčiau neužuosdavau.

Pabudimas – tai vienybė su visu tuo, kas tave supa...  Štai žiūri į skrendantį paukštį ir keistas jausmas, tartum tu  - tai jis- ir tą skrydį jauti... Net galva svaigsta... Pasižiūri į žmogų ir jauti jo skausmą, jo kančią. Tiesiog jauti, ką jis tuo momentu jaučia. Ar galim mes visiškai suprasti alkaną, sergantį, alkoholiką ar narkomaną? Ar galim iš širdies jį užjausti? Mes daugiau esame linkę teisti, smerkti (net patys to nepastebėdami), geriausiu atveju mokyti, kaip reikėtų gyventi... ką daryti... Tartum kažkokie visažiniai būtume... O kai, kitą „savo kailiu“ jauti... daug gilesnis supratimas tada atsiranda... ir nuoširdi užuojauta.

Būti pabudusiu – tai būti savimi. Tai būti tokiu, koks tu esi iš tikrųjų. Kitaip netgi nesigauna. Viskas vyksta spontaniškai... Esi toks, koks esi tuo momentu. O ne tokie geručiai mes jau esame... Ir nereikia stengtis juos vaidinti... Dabar suvaidinti tiesiog nesigauna.

Pabudimas – tai gyvenimas be kančios. Tos begalinės, nesibaigiančios kančios daugiau nebėra. Net įsižeisti ilgesniam laikui negali. Jeigu kas nors įžeidė ar kitaip pasielgė „netinkamai“ /kaip mūsų protas įvertindavo/, tai tuo momentu kažkas nuvilnijo, nubėgo toks nemalonumas ir tuoj pat užsibaigė. Ir vėl lyg niekur nieko gali bendrauti su tuo žmogumi. Bet tai, kad nebėra kančios, nereikia suprasti, kad tau neskauda, nebūna sunku ar pan. Būna, visko būna, bet kitaip viską priimi. Kažkaip sugebi priimti ir tuos sunkumus, nekovoji su jais. Tiesiog yra kaip yra. Ir išgyveni tai, ką tuo momentu išgyveni.

Būti Pabudusiam – tai būti vaiku, jaustis taip, kaip jauteisi vaikas būdamas. Visos tos būsenos yra žinomos, anksčiau jaustos, išgyventos, patirtos. Ir aiškiai pamatai, prisimeni tas situacijas iš vaikystės, kada taip jauteisi, tai išgyvenai. Mes juk visa tai turėjom, tik buvom praradę, o dabar – tiesiog grįžtam į tai...

Būti Pabudusiam – tai būti įrankiu Dievo rankose. Ne tu pats tvarkai savo gyvenimą, tu tik plauki gyvenimo upe, pasitikėdamas Dieviškuoju vedimu ir vadovavimu, priimdamas viską, ką gyvenimas tau duoda: ir sunkumus, ir negandas, ir džiaugsmus, ir malonumus, ir įvairias užduotis bei pamokas. Dažnai protu iš viso nesupranti, kas vyksta, tik toliau klostantis įvykiams, imi suprasti, kas tai, dėl ko tai ir kokią didžiulę svarbą visa tai turėjo. Žmogiškosiomis akimis žiūrėdami, mažai ką pamatyti tegalime... Dieviškosios akys daug plačiau mato...

Dar daug daug būtų galima rašyti apie būsenas, kurias išgyvenu, apie Pabudimą, bet šiam kartui gana. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir kiekvieno Dvasinė kelionė savita, asmeniška.

 Namaste,

Aldona,

2015-04-20

Kaunas>


Kitų Dvasiškai pabudusių mintys ir pastebėjimai apie Pabudimą

/čia bus spausdinamos pripažintų Dvasiškai Pabudusiais mintys apie Pabudimą. Kol sulauksiu, kad kas nors dar parašys, siūlau paskaityti, kai kurias "mano" mintis tuo klausimu.../

‚Mano‘  mintys apie Dvasinį Pabudimą

 1dalis. Dvasinis Pabudimas- tai kelionė, kelionė be pabaigos...

 Visi mes puikiai žinome, kad jeigu norime kažkur tai nuvykti, mes turime žinoti, ne tik tai, kur norime nukeliauti, bet ir tai, kur mes esame...

Šri Bhagavanas sako, kad kiekvieno iš mūsų Dvasinė kelionė prasideda ne nuo to, kur mes norime nukeliauti, bet nuo suvokimo, kur mes esame... Dažnai, žmonės, išgirdę ir/ar perskaitę vienų ar kitų patyrimus apie Pabudimo požymius, jau įsivaizduoja, kad jie irgi jau pasiekė tai, ko taip ilgai ieškojo... Protas bando, kaip sakoma, ‚apvynioti mus apie pirštą' ir nukreipti neteisingu keliu, ‚pakišdamas‘ mums mintį, kad mums jau nieko nebereikia, kad mes jau viską pasiekėme, jau viską turime... Todėl turime labai aiškiai atskirti tuos mūsų proto, ego žaidimus, nuo to, kur mes iš tikrųjų esame, kokį dvasinio išsivystymo lygį esame pasiekę...

Jeigu norime nukeliauti, tarkime į Čenajų /Chennai(Madras),Indija/, jeigu norime suplanuoti savo kelionę, pasiskaičiuoti savo išlaidas tai kelionei, tai mes turime aiškiai žinoti, iš kur mes keliausime. Vienas dalykas bus, jei mes savo kelionę pradėsime, būdami Londone, o kitas, jei mes keliausime, tarkime, būdami Lietuvos kaime, iš kur nevažiuoja joks transportas...

 Žemėlapyje mes turime pasižymėti vietą, kur esame, turime pasižymėti tarpinius punktus, turime pamąstyti, kiek mums reikės keliauti patiems /pėsčiomis, arkliniu vežimu ar kitokia mechanine transporto priemone/, kol mes atvyksime į aerouostą, iš kurio galėsime skristi, ar mums reikės kur nors persėsti, pakeisti transporto priemones ir pan. /jau nekalbu apie tai, kad reikia gerai pasiskaičiuoti ir kiek tai mums kainuos/...

Vienaip ar kitaip, savo Kelio dalį mes turime įveikti patys, kol galėsime įlipti į lėktuvą ir patikėti save lėktuvo įgulai...O kai lėktuvas nusileis paskirties aerouoste, tai likusią kelionės dalį vėl turėsime įveikti patys, priklausomai nuo paskirties punkto...

 Pirmiausia,

  1. mes turime žinoti, kur mes esame;
  2. antra, mes turime žinoti, kur norime nukeliauti;
  3. trečia mes turime pasirinkti tinkamą-geriausią- maršrutą, numatyti, kokios kliūtys gali iškilti mūsų kelionėje ir pasiruošti jas įveikti;
  4. ketvirta, mes turime pasirinkti tinkamą transporto priemonę (-es);
  5. penkta, mums nebūtina žinoti transporto priemonės, kuria keliausime, techninių charakteristikų, net nebūtina mokėti ją vairuoti, bet
  6. mes turime visiškai pasitikėti vairuotoju, lėktuvo, kuriuo keliausime, ekipažu;
  7. turime tikėti, kad mūsų kelionė bus sėkminga ir mes pasieksime savo kelionės tikslą...

 Tas pats ir mūsų dvasinėje kelionėje, kelionėje į Dvasinį Pabudimą:

1.      mes turime žinoti, kur mes esame, koks mūsų dvasinio išsivystymo lygis;

2.      kur mes norime nukeliauti, ką pasiekti: jei norime dvasiškai Išsilaisvinti- pasiekti Pabudimą, tai turime bent bendrais bruožais suprasti, kas tai yra;

3.      mes turime išsiaiškinti, kokios kliūtys, gali trukdyti mūsų kelionei, tai gali būti blogi tarpusavio santykiai su mums artimais žmonėmis, tai gali būti pyktis, agresija, nuoskaudos ir kt., išsiaiškinę tai, mes turime tas kliūtis pašalinti;

4.      mes turime suvokti, kad patys to pasiekti negalime, kaip ir pėsčiomis iš Mažeikių nukeliauti į Indiją /mums reikėtų įveikti labai didelį atstumą, keliauti kalnais ar plaukti jūra ir pan... ir tos kelionės pabaigoje mes būtume tokie išsekę, kad pats kelionės tikslas mums nebebūtų malonus; kaip sako Šri Bhagavanas, tai mums turi būti duota;

5.      tai duoti mums gali Dieviškumas, mes turime pasirinkti keliauti su JUO, JO vedami ir vadovaujami; tada kelionė neprailgs, bus patogi ir galėsime mėgautis pačiu kelionės procesu, nelaukdami kelionės pabaigos..., bet;

6.      kad galėtume keliauti Dieviškumo vedami ir vadovaujami, mūsų ryšys su Dieviškumu turi būti labai tamprus, tiesioginis, mes turime JUO pasitikėti ir

7.      turime gauti JO Malonę, Malonę, kurią Dieviškumas vienokia ar kitokia forma, mums duoda. Šri Amma ir Bhagavanas mums paruošė tam tikras priemones, kitaip galėtume pasakyti, įrankius: Vienybės Palaiminimą (Dikšą/Diksha/), Vienybės meditaciją /Oneness meditation/, kurios pradeda mūsų kelionę į Pabudimą;

8.      gavę Vienybės palaiminimą- Dikšą iš palaiminimo perdavėjo-Dikšų davėjo (Diksha giver), o dar geriau iš Dvasiškai Pabudusiojo ir/arba gavę Vienybės Palaiminimą iš Vienybės meditatoriaus (Oneness meditator), mes toliau turime nueiti savo Kelio dalį patys... Kaip turime savo kelio dalį nueiti iki tol, kol ateiname į tą gyvenimo momentą, kai Dieviškumas mums duoda tokį Palaiminimą... Vienetai per žmonijos vystymosi istoriją, Palaiminimą iš Dieviškumo gaudavo tiesiogiai; dabar tokia galimybė yra atsiradusi visiems...;

9.      mes turime giliai tikėti, kad mūsų kelionė bus sėkminga, „matyti“, įsivaizduoti(vizualizuoti), kad mes ne tik keliaujame, bet jau ir pasiekėme savo kelionės tikslą..., turime pasitikėti JUO taip, o gal net daugiau, kaip pasitikime lėktuvo įgula, kai įlipame į lėktuvą ir ruošiamės juo skristi, giliai tikėdami, kad Dieviškumas mus nuves ten, kur reikia; bet, kaip rašiau, ši kelionė, tai kelionė be pabaigos, tai viso Gyvenimo Kelionė, kol mes sugrįžtame į ten, iš kur atėjome, ir kur iškeliausime, palikę savo fizinį kūną, į Tikruosius savo namus...tai kelionė, kurioje  galime džiaugtis viskuo, ką mes pamatome, sutinkame, pajaučiame ar kitaip patiriame tos kelionės metu...

 2015-04-20

Algimantas